Vincas Baublys. Nepakartojamas džiaugsmas naktį
http://www.musuzodis.lt/mz/201109/str06.htm
Vincas Baublys. Šamas stvėrė „Jūratę“
Vasaros atostogas praleisdavau pas močiutę Burokaraisčio kaime. Leidau jas ir tais metais, kai man sukako dvylika. Žvejoti močiutė mane išleisdavo tik sekmadieniais, o kitomis reikėjo ravėti daržus, vartyti ir grėbti šieną, ganyti karvutę Margę ir net skaldyti malkas ir krauti jas į rietuves, o prasidėjus grybų metui, dar prieš aušrą eidavau baravykauti. Močiutė baravykus džiovino, marinavo. Visą žiemą jų pakakdavo tetoms ir dėdėms iš miesto. Na, o žvejybai likdavo sekmadienis.
Žvejoti mėgau Kampyje, telkšančiame tarp Pilvingio, Gudakiemio, Mantvilų ir Burokaraisčio kaimų. Iki jo – galas kelio. Kampis – nei mažas, nei didelis, gana skaidraus vandens, giliausioje vietoje siekia keturis metrus ir gerokai užžėlęs. Nuo kranto nepažvejosi. Beveik visus sekmadienius praleis-davau su meškere rankoje įsibridęs į dumblėtą ežero pakraštį. Burokaraisčio ežeras buvo daug arčiau namų, bet močiutė ten žvejoti manęs neleisdavo, nes ežere beveik nėra atabradų. Žvejodamas Kampyje dažnai matydavau po jį valtele besiirstantį senuką, kurį vietiniai vadino Banadu. Jis irdavosi vienu ilgu irklu, kuriuo keldavo iš vandens venterius. Matydavau, kad krato iš jų lynus, raudes, kuojas. Kartais matydavau jį su spiningu traukiantį lydekas. Norėjau ir aš sugauti savo pirmąją lydekaitę. Bet be valties tai – tik svajonė. Kartą senasis žvejys prisiyrė arti, paprašiau paskolinti valtelę. Kaimynai kalbėjo, kad senukas gyvena iš žuvies ir yra dvidešimt penkerius metus praleidęs Sibire. Tremtinys senatvės pensijos negaudavo, tad žuvis buvo jo vienintelis pragyvenimo šaltinis. Išsimainydavo jas į pieną, duoną. Kaimynai rudenį už žuvis atveždavo maišelį bulvių. Kai paprašiau valtelės, jis pavargusiu balsu tarė:
– Vaikeli, mano valtis stovi aname ežero gale. Ji niekuomet neprirakinta, o irklą surasi prie valtiesšvendryne. Kada tik reiks, tada ir naudokis.
Valtį valdyti mane išmokė diedukas, o akis kasdien svilino apdulkėjęs dėdės Pranuko, jau išėjusio Anapilin, spiningas. Prie valo buvo pririšta tauraginė blizgė „Jūratė“. Ja ir tikėjausi sugauti savo pirmąją lydekaitę. Blizgę mėtyti išmokau pievelėje šalia namų. Ir ne kartą turėjau narplioti susimazgiusį valą.
Tokiais atvejais visada atsirasdavo močiutė. Baksnodavo lazdele į žemę ir bardavosi:
– Argi neturi geresnio užsiėmimo, iš proto išeisi su savo šitom zabovom.
Išmokęs spiningu naudotis, jau pirmąjį kartą patraukiau per Pilvingio pievas prie Kampio. Banado valtelę radau neužimtą, išsėmiau vandenį ir išsiyriau į ežerą. Radau vietą, kur mažiau žolių, ir blizgę kantriai mėčiau porą valandų. Nė grybštelėjimo. Mačiau, kaip šalia ežero esančiose pievose vyrai ir moterys grėbė šieną. Paežerės pievos buvo labai drėgnos, tad visas šienas buvo dedamas ant žaginių. Taip bemėtydamas pajutau, kad masalas kažkur užsikabino. Kelis kartus stipriai timptelėjau.
Nė iš vietos. Bet staiga valas įsitempė ir ėmė slysti į šoną. Netrukus kažkas nematomas taip įtempė valą, kad pradėjo vilkti paskui save valtelę. Valas buvo labai storas, ir aš supratau, kad dėdė Pranukas kažkada buvo pasiruošęs didelės žuvies kibimui. Ir ne juokais išsigandau. Atsiklaupiau ant kelių, o didžuvė valtelę su manimi tampė gerą pusvalandį. Nepajėgiau įsivaizduoti, kokio dydžio žuvis užkibo. Bandžiau ją lyginti su dėdės Pranelio sugautais sazanais, kurių žvynai – kaip metalinis rublis ir kurios mažam vaikui atrodė didžiausios žuvys pasaulyje. Tempti valtelę žuvis pagaliau pavargo. Tada prisitraukiau ją prie valties per porą metrų ir nustėrau. Didelė tamsi žuvis, kurios snukis man pasirodė panašus į buldozerį su ūsais. Ją iki šiol mačiau tik paveiksliukuose. Tai buvo šamas. Supratau, kad vienas jos neištrauksiu. Labiausia man buvo apmaudu, kad prarasiu ir „Jūratę“, kuri dulsvai blykčiojo išsižiojusio šamo gerklėje. Nesusivokdamas, ką toliau daryti, ėmiau šaukti visa gerkle. Ir pravirkau. Iki kranto buvo visiškai netoli. Vienas jaunas vyrukas pribėgo prie kranto, nusirengė ir priplaukė prie valties. Įsiropštė į ją, pasižiūrėjo į žuvį.
– Še tau, „ribokas“ – kaip sprindis, o šamą užkabino. Tu gimęs po laiminga žvaigžde, – pasakėman tas vaikinas ir paėmė iš tirtančių rankų spiningą. Jis šamą prisitraukė prie pat valties, kad žuvį pasiektų ranka. Prispaudė spiningą koja prie valties dugno, abiem rankom suėmė žuvį už žiaunų ir įkėlė ją per bortą. Mano gyvenime tai buvo pirmoji tokia didelė žuvis. Kartu ir paskutinioji, nes didesnių nesugavau. Šis šamas svėrė šešiolika kilogramų.
Visam gyvenimui išliko šios žuvies vaizdas. Namo nešiau jį ant nugaros, pervėręs per žiaunas pagalį. Pavargau, kol partempiau jį namo, nes ir pats ne ką didesnis buvau už žuvį. Po šio sugauto šamo močiutė man daugiau nepriekaištaudavo.
Luokintojai
http://www.satenai.lt/2013/03/01/luokintojai/
Vincas Baublys. Derlingi ežerėliai
Dar ir dabar, po visų mano - aklo žmogaus - žvejybų daug kas gali tuo nepatikėti ir netiki, bet yra labai tvirti įrodymai, kad ir aklas žmogus gali žvejoti.
Atsiminimai.
Birželis
1989 m. metais kėlė vandens lygį Kampio ežere (Varėnos rajone). Įdėjus vamzdį ties upelio ištekėjimu aukščiau buvusio vandens lygio per beveik porą metrų, krentantis vanduo išmušė nemažą duobę. Tai toje duobėje laikydavosi begalė visokių žuvų. Kibo unguriai ant slieko net per patį vidurdienį. Pagauti jų teko gal dešimt. Dydžiai irgi įvairūs: nuo 38 cm (85 g) iki 68 cm (470g). Vieno būta žymiai didesnio už minėtus, bet neištraukiau. 1991 metais birželio 4 dieną į tą patį Kampio ežerą įtekančiame upelyje per kelias valandas gaudant gyva žuvele turėjau 11 lydekų kibimų. Nedidelės, iki 0.8 kg, tačiau tokios jų koncentracijos ir tokio aktyvaus kibimo niekur nebuvau radęs. Visos jos kibo apie 15 metrų upelio ruože prie pat ežero.
Dabar įdomus pastebėjimas apie pakeltą Kampio ežerą. Praėjus porai metų, 1993 m. vandeniui pakilus ir užliejus meldus, pradėjo kibti lynai, karšiai. Anksčiau jų lyg nebuvo. O kibo jie tuose pačiuose melduose. Būdavo įbridęs iki pažastų iššienauji dalgiu plotelį meldų 2x3m, pasišeri, ir visą vasarą harmonizuojiesi ten. Lynai pakliūdavo virš kilogramo. Tiesa, labai jau jie įnoringi buvo: jei jaukini duona, tai ir gaudyti turi ja. Karšiai didesni kibdavo į vasaros pabaigą. O kuojų, raudžių, ešerių begalės buvo.
Atsiminimai.
Rugpjūtis
1991 metais kėlė Kampio ežero (Varėnos rajonas) vandens lygį. Pakilęs vanduo užliejo gerą gabalą kranto, meldai „subrido“ į vandenį - atsivėrė nauji žuvų maitinimosi plotai. Na ir prasidėjo... Įsibridęs išsišienauji 2 x 3 m plotelį melduose, lupi karšius, lynus, jau nekalbant apie raudes ir kuojas.
Ir taip keletą metų, kol neatradau spiningo teikiamo malonumo.
Žvejybos trofėjai
LIETUVOS MEDŽIOTOJŲ IR ŽVEJŲ DRAUGIJOS ŽVEJŲ MĖGĖJŲ TROFĖJŲ KADASTRAS
(2005 m. sausio 1 d.)
Lydekų (Esox lucius) iškamšos
Eil. Nr. - 1
Žvejys - A .Šarkauskas
Draugija -Varėnos
Vandens telkinys - Kampio ež.
Sugavimo metai - 1983
Svoris - 15,1 kg
Balų suma - 22,1
Medalis - aukso